Brangus tėte, mama, sese…

Guliu vienas savo šaltoje, niūrioje palatoje… Šalta ir niūru ne tik čia tarp keturių sienų… Šalta ir mano širdyje…Jaučiu, kad tikrai mirštu: šąla jau beveik nupuvusios mano kojos, tirpsta rankos ir svaigsta galva, tačiau labai noriu pasakyti jums tai, ko nespėjau per visus savo dvidešimt metų….
Iš tikrųjų mylėjau šį gyvenimą… It paukščiui sparnai, it žemei lietus, it kam kitam gyvam – oras, taip man buvo reikalingas gyvenimas ir, žinoma, jūs… Deja… Tai supratau tik dabar, gulėdamas, ir jausdamasis visišku bejėgiu…
Staiga prisiminiau savo vaikystę: tas nerūpestingas dienas, kurios buvo pačios laimingiausios mano gyvenime… Prisimenu, kai žaisdavau mūsų erdviame sode ir gaudydavau įvairiaspalvius drugelius savo mažomis rankutėmis… Kai skaudžiai parvirtęs ir nieko nepešęs verkdavau, tu, mama, mane ramindavai ir sakydavai, kad drugeliai – vienadieniai vabzdžiai, jiems reikia suteikti laisvę, todėl nevalia jų gaudyti… Dabar ir aš supratau, kad taip pat esu drugelis, tačiau savo laisvę pardavęs narkotikams, o diena, kurią gyvenu, jau baigiasi…
Prisimenu, kuomet pirmą kartą įsimylėjau… Tai buvo graži, protinga mergina, kuri buvo man neabejinga, su kuria tikrai jaučiausi laimingas… Deja laimė truko neilgai… Vienas neatsargus žingsnis, tik vienas gramas amfetamino – ir tarsi visko sudužimas… Tai supratau tik dabar… Gaila, kad narkotikų liūne, kuriame esu paskendęs, nebematau nė menkiausios šviesos…
Atleiskit man už viską. Atleiskit, kad narkotikai man buvo brangesni už jus…
Mama, nesupratau tuomet tavų ašarų, kai sėdėjau policijoj už narkotikų platinimą… Mačiau, kad tu verkei ir klausei manęs kodėl taip elgiuosi, bet tada man buvo aptemęs protas: apart narkotikų nemačiau nieko, todėl ašaros, kurios riedėjo ir riedėjo tavo raukšlėtu, gyvenimo vingių išvagotu veidu, manęs nė kiek nejaudino… Atleisk man, mama… Bet aš tave be galo myliu…
Tėti, atleisk ir tu man. Atleisk tam, kuris verčiau ėjęs su tavim taisyti automobilio, pabėgdavo su draugais „užsimesti“ dozės, kuri, atrodė, yra tūkstantį kartų vertingesnė už tą metalo laužą… Bet žinai, tėveli, kad ir kaip mes pykdavomės, nesutardavom dėl mano šlykščių, tave skaudinančių veiksmų, tu visuomet man buvai tikro vyro pavyzdys, kuris rūpinosi šeima ir ją velniškai mylėjo…
Sese, atleisk ir tu, brangioji… Myliu ir tave. Atleisk, kad užuot praleidęs savaitgalius su tavimi ir, nusivedęs tave į teatrą, pažiūrėti tavo mėgstamo spektaklio, visus tuos pinigus išleisdavau narkotikams… Atleisk, kad vyresnysis brolis tavim nė kiek nesirūpino… Atleisk man, mažule…
Atleiskit man, šeima. Aš tik dabar supratau, kad gyvenimas – tai ne vienas gramas amfetamino… Ne, jis kur kas daugiau sveria, todėl jį ir reikia be galo branginti… Dabar tik supratau, kad savo gyvenimą galėjau pasukti visai kita linkme… Galėjau būti toks kaip visi: mokytis, mylėti, suprasti ir užjausti – tai, ko jūs visada mane mokėt daryti… Gaila, kad dabar jau per vėlu…
Šis laiškas jums, mielieji… Pažymėtas skausmo, kančios ir gėdos ašaromis… Bet verkiu ne dėl savęs, ne! Ašaros rieda dėl jūsų… Skaudu, jog jūs niekada neturėjot gero sūnaus… Tiesiog atleiskit man… Atleiskit man visi, tačiau ilgiau nebegaliu… Skausmas mane palaužė visiškai, todėl išeinu iš šio pasaulio, palikdamas jums dar vieną taurę kančios… Tik nesmerkit manęs – tai mano paskutinis noras… Mane sunaikino ne skausmas, kurį pagimdė narkotikai, o skausmas, kuris gyvena mano širdyje…

Labai jus visus myliu…
Dar kartą atleiskit man…